Mokslinės fantastikos knygose apie kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis iškyla problema: kokia varomoji jėga galėtų leisti įveikti didžiulius atstumus tarp žvaigždžių? To negalima padaryti su įprastomis raketomis, tokiomis, kaip skrisdavo į Mėnulį ar Marsą. Šiuo klausimu buvo pateikta daug daugiau ar mažiau spekuliatyvių idėjų, viena iš jų yra „Bassard Manifold“ arba „Direct Jet Jet Engine“. Tai apima protonų gaudymą tarpžvaigždinėje erdvėje ir vėlesnį jų naudojimą branduolių sintezės reaktoriuje.
Fizikas, mokslinės fantastikos autorius Peteris Schattschneideris kartu su kolega Albertu Jacksonu iš JAV šią sąvoką išanalizavo plačiau. Rezultatas, deja, nuvilia tarpžvaigždinių kelionių gerbėjus: jis negali veikti taip, kaip Robertas Bassardas, šios varomosios sistemos išradėjas, įsivaizdavo 1960 m. Analizės rezultatai buvo paskelbti moksliniame žurnale Acta Astronautica.
Vandenilio surinkimo aparatas
„Ši idėja tikrai nusipelno būti ištirta“, – sako profesorius Peteris Schattschneideris. „Tarpžvaigždinėje erdvėje yra labai praskiestų dujų, daugiausia vandenilio – apie vieną atomą kubiniame centimetre. Jei vandenilį surenkate prieš erdvėlaivį, kaip į magnetinį piltuvą, naudodami didžiulius magnetinius laukus, jis gali būti naudojamas branduolių sintezės reaktoriui paleisti ir erdvėlaiviui pagreitinti. 1960 metais Robertas Bassardas paskelbė apie tai mokslinį straipsnį. Po devynerių metų toks magnetinis laukas pirmą kartą buvo aprašytas teoriškai. „Nuo tada ši idėja ne tik jaudina mokslinės fantastikos gerbėjus, bet ir kelia didelį susidomėjimą techninėje ir mokslinėje astronautikos bendruomenėje“, – sako Peteris Schattschneideris.
Peteris Schattschneideris ir Albertas Jacksonas dabar, praėjus pusei amžiaus, atidžiau pažvelgė į lygtį. Programinė įranga, sukurta TU Wien vykdant elektromagnetinių laukų skaičiavimo elektronų mikroskopijoje tyrimo projektą, netikėtai pasirodė esanti itin naudinga: fizikai sugebėjo ją panaudoti norėdami parodyti, kad pagrindinis magnetinių dalelių gaudymo principas tikrai veikia. Dalelės gali būti surinktos siūlomame magnetiniame lauke ir nukreiptos į sintezės reaktorių. Taigi galima pasiekti reikšmingą pagreitį – iki reliatyvistinių greičių.
Didžiuliai dydžiai
Tačiau skaičiuojant magnetinio piltuvo dydį, viltys aplankyti mūsų galaktikos kaimynus greitai blėsta. Norint pasiekti 10 milijonų niutonų trauką, kuri prilygsta dvigubai didesnei kosminio šautuvo traukai, tarpo skersmuo turi būti beveik 4 km. Techniškai pažangi civilizacija galėtų sukurti kažką panašaus, tačiau tikroji problema yra reikalingas magnetinių laukų ilgis: piltuvėlis turi būti apie 150 milijonų km ilgio – atstumas tarp Saulės ir Žemės.
Taigi, po pusę amžiaus trukusių vilčių dėl tarpžvaigždinių kelionių tolimoje ateityje, tampa aišku, kad reaktyvinis variklis, nepaisant įdomios idėjos, liks tik mokslinės fantastikos dalimi. Jei vieną dieną norime aplankyti savo kosmoso kaimynus, turėsime sugalvoti ką nors kita.
Taip pat skaitykite: