Supermasyvios juodosios skylės tikriausiai juda per erdvę, mokslininkai tai sako jau seniai. Iki šiol buvo aptiktas aiškiausias supermasyvios juodosios skylės judėjimo atvejis. Harvardo ir Smithsonian mokslininkai pastaruosius penkerius metus stengėsi stebėti šį retą reiškinį, lygindami supermasyvių juodųjų skylių ir galaktikų greitį.
Savo paieškoms komanda pirmiausia ištyrė 10 tolimų galaktikų ir supermasyvias juodąsias skyles jų šerdyje. Jie specialiai ištyrė juodąsias skyles, kurių kaupimosi diskuose yra vandens – spiralines struktūras, kurios spiralės svyruoja į vidų link juodosios skylės.
Kai vanduo sukasi aplink juodąją skylę, jis sukuria į lazerį panašų radijo šviesos spindulį, žinomą kaip maseris. Tyrinėdami kombinuotą radijo antenų masyvą naudodami metodą, žinomą kaip labai ilgos bazinės linijos interferometrija, mazeriai gali padėti labai tiksliai išmatuoti juodosios skylės greitį.
Šis metodas padėjo komandai nustatyti, kad devynios iš 10 supermasyvių juodųjų skylių yra ramybės būsenoje, tačiau viena išsiskiria ir atrodo judanti.
Juodoji skylė yra galaktikos J0437+2456 centre, 230 milijonų šviesmečių atstumu nuo Žemės. Jo masė yra maždaug tris milijonus kartų didesnė nei mūsų Saulės masė.
Šiuo klausimu:
- Hablo teleskopas aptiko mažų juodųjų skylių sankaupą
- Seniausia juodoji skylė yra nuostabiai didžiulė
Remdamasi Arecibo ir Gemini observatorijų stebėjimais, komanda patvirtino savo pradines išvadas. Supermasyvi juodoji skylė galaktikos J177+027 viduje juda maždaug 0437 2456 km per valandą greičiu. Tačiau kas sukelia judėjimą, nežinoma. Komanda įtaria, kad yra dvi galimybės.
„Stebime dviejų supermasyvių juodųjų skylių susijungimo pasekmes. Tokio susijungimo rezultatas gali sukelti naujagimio juodosios skylės atsitraukimą, o mes galime ją stebėti atatrankos momentu arba kai ji vėl nurimsta“, – teigiama tyrime.
Tačiau yra ir kita, galbūt net įdomesnė galimybė: juodoji skylė gali būti dvejetainės sistemos dalis. „Vis dėlto mokslininkams buvo sunku nustatyti aiškius dvejetainių supermasyvių juodųjų skylių pavyzdžius. Tai, ką galime pamatyti galaktikoje J0437+2456, yra viena iš tokios poros juodųjų skylių, o kita lieka paslėpta nuo mūsų radijo stebėjimų, nes nėra maserio spinduliuotės.
Tačiau galiausiai reikės atlikti tolesnius stebėjimus, kad būtų nustatyta tikroji šios supermasyvios juodosios skylės neįprasto judėjimo priežastis.
Taip pat skaitykite: